Per XIX amžių gamtinių dujų naudojimas išliko lokalizuotas, nes nebuvo galimybės pernešti didelius dujų kiekius dideliais atstumais. Gamtinės dujos išliko pramonės plėtros, kuri visų pirma buvo pagrįsta anglis ir nafta, nuošalyje. Svarbus dujų - transportavimo technologijos proveržis įvyko 1890 m., Išradus nuotėkį atsparų vamzdynų jungtį. Nepaisant to, medžiagos ir statybos būdai išliko tokie sudėtingi, kad dujos negalėjo būti naudojamos daugiau kaip 160 km (100 mylių) nuo tiekimo šaltinio. Taigi susijusios dujos dažniausiai buvo išpjaustytos (ty sudegintos šulinio galvutėje), o nesusijusios dujos buvo paliktos žemėje, o miesto dujos buvo gaminamos naudoti miestuose.
Ilgas - atstumo dujų perdavimas tapo praktiškas 1920 m. Pabaigoje, nes dar labiau padidėjo vamzdynų technologijos pažanga. Nuo 1927 iki 1931 m. JAV buvo pastatyta daugiau nei 10 pagrindinių perdavimo sistemų. Kiekvienoje iš šių sistemų buvo aprūpinti vamzdžiai, kurių skersmuo buvo maždaug 50 cm (20 colių) ir ištiesė daugiau nei 320 km (200 mylių). Po Antrojo pasaulinio karo buvo sukurta daugybė dar ilgesnių vamzdynų, didėjančio skersmens. Galima gaminti vamzdžius, kurių skersmuo yra iki 150 cm (60 colių). Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios ilgiausi dujotiekiai kilo Rusijoje. Pavyzdžiui, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose 5 470 - km - (3 400 -} mylios) ilgio šiaurinių žiburių vamzdynas buvo pastatytas per Uralio kalnus ir maždaug 700 upių bei upelių, susiejant Rytų Europą su Vakarų Sibiro dujų laukais ant Arctic rice. Dėl to dujos iš didžiausio pasaulyje Urengoy lauko dabar yra gabenamos į Rytų Europą, o paskui - į Vakarų Europą vartoti. Kitas dujotiekis, trumpesnis, bet ir puikus inžinerijos sunkumas, buvo 50 cm (20 colių) trans-mediterrano jūros vamzdynas, kuris aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose buvo pastatytas tarp Alžyro ir Sicilijos. Kai kuriose to maršruto dalyse jūra yra daugiau nei 600 metrų (2 000 pėdų) gylyje.
